Abejoti genetiniu tyrimu yra tas pat, kas teigti, jog žemė yra plokščia

2020 Balandis 22 d.

 

Šuniukų kilmės dokumentuose, kuriuos išduoda Lietuvos kinologų draugija, surašyti šuniukų tėvai, protėviai, kai tuo tarpu žmonių tapatybės kortelėse jokios užuominos apie protėvius nėra. Dar įdomiau, kad Lietuvoje veisiamiems šunims nuo 2018 metų yra privalomi tėvystės nustatymo (DNR) tyrimai. Veisliniai šunys taip pat tiriami dėl paveldimųjų ligų – tai laikoma atsakingos, profesionalios kinologijos ženklu.

Pokalbis su veterinarijos specialiste, pudelių augintoja, vilniete Viktorija Mingaile.

Pasitikėti, kad „manipuliuojant“ mikroskopu nustatoma, kas šuniuko tėvas arba kokias ligas jis paveldės, ne specialistui sunku ir turbūt pasitaiko pasakymų: aš savo akimis mačiau ir geriau žinau, kas kieno tėvas.

Abejoti genetiniu tyrimu yra tas pat, kas teigti, jog žemė yra plokščia. Kol kas nėra tikslesnio tyrimo, nei genetinis tėvystės nustatymas. Jis ne šiaip sau naudojamas ekspertizėms. Genetinių ekspertizių rezultatai vertinami kaip faktas, o ne kaip galimybė. Genetinio tyrimo niekaip neužginčysi, juolab tokiais teiginiais, kaip: mačiau, žinau, neabejoju. Žodžiai nėra faktas. Genetinio tyrimo rezultatas – faktas! Kiekviena šuns organizmo ląstelė sudaryta iš 50 proc. motinos ir 50 proc. tėvo genetinės medžiagos. Taigi, kiekvienas genas išreikštas dviem kopijomis, vadinamaisiais aleliais – kiekvienas šuniukas turi po vieną geno kopiją, paveldėtą iš tėčio ir mamos. DNR teste tėvystei patvirtinti naudojami ne faktiniai genai, o kitos DNR sekos, vadinamos žymenimis. Žymenys nėra funkciniai genai, todėl DNR profiliai naudojami tik genetiniam tapatumui – tėvystei nustatyti. Tai pasaulyje sertifikuotas tyrimas ir, išskyrus genetinį tapatumą, šis profilis nepateikia jokios kitos informacijos apie gyvūno išvaizdą, ligą ar veislę. Kiekvienas vados šuniukas gali turėti savitus išvaizdos, charakterio, spalvos ar kitus požymius. Visa tai priklauso tik nuo to, kokie iš tėvų paveldėti genai pasireiškia, pagaliau, kokie konkretūs genai  paveldėti, bet, nepaisant to, kiekvienas šuniukas vis tiek bus 50 proc. tėvo ir 50 proc. motinos genetinė kopija. Taigi, identifikavus DNR žymenis ir palyginus juos su tėvo ar motinos žymenimis, matysime neabejotiną sutapimą. Todėl teiginys, jog kažkas geriau nei genetinė ekspertizė žino, kas yra vieno ar kito šuniuko tėvas, kelia šypseną ir nieko daugiau.

Ar genetiniai šunų tyrimai gali užkirsti kelią paveldimoms ligoms?

Šunų veisėjai siekia išveisti kuo gražesnius, kuo geresnio temperamento šunis, kurie daug pasiektų parodose, sporto varžybose, kitose veiklose, kur reikia tam tikrų savybių. Tačiau yra kita veisimo pusė, ne mažiau svarbi, o gal net svarbesnė – šunų sveikata. Todėl pagrindinė veisėjo, atsakingo gyvūnų mylėtojo užduotis turėtų būti šunų, galinčių gyventi sveiką, visavertį gyvenimą, veisimas.

O kas nutiktų, jeigu genetinių tyrimų apskritai nebūtų? Šiandien žinoma daugiau kaip 300 šunų genetinių sutrikimų. Dalis jų labai rimti, dalis lengvi, dalis apskritai nereikšmingi. Kai kurie sutrikimai būdingi tik tam tikroms šunų veislėms ar veislių grupėms. Pavyzdžiui, cistinurija – dalmatinams, Franconi sindromas – basendžiams. Kitos ligos, kaip glaukoma ar displazija, gali pasireikšti daugumai šunų veislių. Kai kurios paveldimos ligos nėra labai reikšmingos ir reikalauja tik nedidelės korekcijos. Su kitomis ligomis šuo gyvena visą gyvenimą, tik, žinoma, tenka vartoti vaistus. Sakykim, skydliaukės hipofunkcija. Tačiau yra sunkių paveldimų ligų, kurios nesuderinamos su visaverčiu šuns gyvenimu ir su gyvybe apskritai.

Grįžkime prie jūsų minėto skaičiaus – 300 genetinių sutrikimų! Išeitų, kad veterinarijos mokslas pasidarbavo iš peties, o šunų veisėjams belieka tuo gėriu pasinaudoti...

Šunų veisėjai daro ekspertizes dėl displazijos, dėl akių paveldimų ligų arba kelio girnelių. Taip, visa tai padeda planuoti veisimą ir, kiek įmanoma, sumažinti tikimybę būsimiems šuniukams susidurti su šiais negalavimais. Tačiau ekspertizėms įtaką gali daryti šuns amžius ar žmogiškasis faktorius, lytinis ciklas ir panašiai. Tuo tarpu genetinis tyrimas yra šimtaprocentinis, nekintamas ir nepriklausomas nuo išorinių veiksnių – už tam tikrą ligą „atsakingas“ genas yra arba jo nėra. Todėl kiekvienas šunų veisėjas turėtų suvokti: genetiniai tyrimai nėra prievolė ar suvaržymai. Genetiniai tyrimai yra didžiulė dovana ir ja kiekvienas veisėjas gali pasinaudoti, kad eliminuotų iš veisiamų šunų populiacijosne tik sergančius gyvūnus, bet, kas dar svarbiau – identifikuotų ligos nešiotojus. Nešiotojų eliminuoti iš veisimo nebūtina, tačiau galima planuoti tokių gyvūnų veisimą su patikrintais ir visiškai sveikais partneriais, kurie nėra to paties nepageidaujamo geno nešiotojai. Tuomet šuniukų veisėjai nerizikuos sulaukti sergančių palikuonių vados ir bus užtikrinti: kuriu atsakingo veislyno istoriją. Deja, kol kas, išskyrus privalomąjį DNR profilio tyrimą, kiti genetiniai tyrimai nėra privalomi, todėl veisėjai patys sprendžia, ar jų reikia. Norisi tikėti, kad tarp mūsų veisėjų nėra veisiančių sergančius gyvūnus, kurių liga akivaizdi ir be genetinio tyrimo. Neturint genetinių tyrimų, „aklai“ kergiant, mes neišvengsime tikimybės, jog, sukergus du nepalankaus geno nešiotojus, sulauksime sergančių palikuonių. Štai kodėl genetiniai tyrimai yra kur kas svarbesni, nes būtent jie identifikuoja nešiotojus. Iki genetinių tyrimų iš veisimo buvo eliminuojami tik sergantys šunys, tačiau niekaip nebuvo galima išvengti sergančių šuniukų gimimo, nors jų tėvai atrodė kliniškai sveiki. Šiandien prognozuoti kur kas lengviau, tereikia pasinaudoti galimybe.

Ir vis dėlto, ką šunų veisėjai dažniau renkasi – paveldimųjų ligų ar tėvystės nustatymo tyrimus? Kam teikia prioritetą?

Tik nedidelė dalis šunų veisėjų atlieka genetinius savo augintinių tyrimus. Su didele pagarba žiūriu į tuos, kas suvokia šių tyrimų svarbą, kam rūpi būsimų palikuonių sveikata. Minėtus tyrimus savo augintiniams atlieka ir patinų savininkai, iš kurių genetinių ligų tyrimų reikalauja užsienyje gyvenančių kalyčių šeimininkai, kuomet planuoja savo kalytę poruoti su tuo patinu. Tokių tyrimų pageida ir šunų, kuriems įtariamas genetinis susirgimas, savininkai – kartais tai būna vienintelė galimybė sužinoti, kas negerai mylimam augintiniui. Na, o dažniausiai, kaip minėjau, atliekami DNR profilio, arba tėvystės nustatymo, tyrimai.

Šunų parodose teko jus matyti su savo augintine. Turite dvi pudelių kalytes. Ar joms taip pat atlikti genetiniai tyrimai?

Viena mano augintinių jau turėjo palikuonių ir jai, be abejo, buvo atlikti visi šunų veisimui privalomi tyrimai (tai reglamentuoja Lietuvos kinologų draugijos Šunų veisimo nuostatai – Red.). Genetinių ligų tyrimai jai neatlikti, nes abu mano kalytės tėvai buvo tirti genetinių ligų atžvilgiu ir yra „švarūs“. Tai reiškia, kad nė vienas jų nėra nepageidaujamo geno nešiotojas, todėl ir mano augintinė „švari“. Net jeigu kergčiau savo kalytę su ligos, kuriai atlikti sertifikuoti tyrimai, nešiotoju patinu, niekaip nerizikuoju sulaukti sergančių šuniukų. Jaunesnioji kalytė yra vyresniosios dukra, todėl žinau – iš motinos ji nepaveldėjo nepageidaujamų genų. Tačiau ji gimė iš sąjungos, kurioje nėra žinomas jos tėvo genetinis statusas, prieš veisimą jai bus atliktas išsamus genetinis tyrimas, kad būtų aišku, ar ji nėra nepageidaujamo geno nešiotoja. Šis tyrimas taip pat padės parinkti mano augintinei tinkamą partnerį.

Post scriptum. Tarptautinės kinologų federacijos, kurios sudėtyje yra Lietuvos kinologų draugija (LKD), šunų veisėjai privalo laikytis šunų veisimo reikalavimų. Kokių veislių šunis, dėl kokių paveldimųjų susirgimų būtina tirti, yra nurodoma LKD Šunų veisimo nuostatų prieduose.

LKD Šunų veisimo nuostatų 10.26 punktas taip pat nurodo: „Nuo 2018 metų sausio 1 d. visiems veisiamiems šunims ir kalėms privaloma atlikti DNR genetinį profilį“.

Šis tyrimas imamas tik kartą, seilių mėginiai siunčiami į akredituotas laboratorijas Lietuvoje arba Vokietijoje, atsakymas gaunamas per porą savaičių.

Aleksandro Borodajenko ir Ritos Vorobjovos nuotr.