Kaip atpratinti šuniuką kandžiotis?

2014 Rugsėjis 20 d.

 

Ar tikrai šalia mūsų – žvėris, kurį būtina sutramdyti? O gal šalia mūsų pats geriausias draugas, žvelgiantis į pasaulį smalsaus, kiek padykusio „keturkojo vaiko“ akimis?

Neretai iš šunų savininkų lūpų tenka išgirsti tokius pareiškimus: maniškis dominuoja, nesusitvarkau, turiu jam parodyti jo vietą. Dažnai tokie žodžiai nuskamba vos kelių mėnesių amžiaus šuniuko adresu. Ir nežinai žmogus, verkti ar juoktis, bežiūrint į tą „dominantą“, kuriam net pieniniai dantys nepasikeitė...

Kodėl šuniukas kanda?

Priežasčių tam ne tiek jau ir mažai. Pirmiausia, reikia nepamiršti, kad šuo – bendraujanti, sociali būtybė, kuri, priešingai, nei žmogus, rankų neturi. Vienintelis daiktų paėmimo „įnagis“ šuniui – burna.

Net maži vaikai viską, ką sugriebia rankytėmis, tuoj pat grūda į burną. Tai pasaulio pažinimo procesas, kuris analogiškai vyksta ir su mažais šuniukais, tik, šiuo atveju, rankos nenaudojamos – viskas imama nasrais. O dar ateina metas, kai ima kristi ir „niežtėti“ dantukai... Tada dažniausia ir bandomas visų aplinkinių objektų, įskaitant ir šeimininką, atsparumas graužimui. Tiesa, mokslininkai, tiriantys šunų elgesį, tvirtina, kad kontroliuoti kandimą šuniukas turi išmokti dar iki pradedant keistis dantims – iki trijų mėnesių amžiaus. Deja, mūsų šalyje kol kas mažai apie tai kalbama.

Kaip elgtis, jeigu šuniukas jau įpratęs kandžiotis?

Pirma taisyklė: rankos – ne žaislas. Labai svarbu išmokyti šuniuką nuo mažų dienų kontroliuoti kandimo stiprumą. Augintinis turi išmokti kąsti nestipriai, neskaudžiai. Ta reiškia, kad galite toleruoti visus bandymus pakramsnoti jūsų rankas ar kojas – kol jie nestiprūs.

Jei šuniukas žaisdamas skaudžiai sugriebė už rankos – garsiai sucypkite (tokį garsą leidžia užgautas šuniukas) ir porai minučių nutraukite žaidimą, nekreipkite į šuniuką jokio dėmesio.

Nepirkite šuniukui cypiančių žaislų – priešingu atveju jis neišmoks reaguoti į cyptelėjimą taip, kaip reikia. Šitaip elgdamasis šuniukas suvoks, kokio jautrumo yra žmogaus oda ir stengsis šios ribos neperžengti. Vėliau cyptelėjimą galima keisti į žodinę komandą „NE!“, kuri turi būti tariama griežtai ir aiškiai.

Po komandos turi sekti trumpa ignoravimo pauzė. Turėkite po ranka šuniškų žaislų ir, jei šuniukas bando grybštelėti jūsų ranką, pasiūlykite jam žaislą, pažaiskite – daugeliui šunų patinka virvės tempimas ar pan. žaidimai.

Jūsų elgesys turi būti nuoseklus: nusprendėte, kad į rankas skaudžiai kąsti neleidžiate, tos pozicijos ir laikykitės. Taip pat pravartu leisti šuniukui pažaisti su bendraamžiais gentainiais. Bendraudami tarpusavyje šunys taip pat mokosi.

Ką daryti?

Kaip elgtis, jei šuniukas kanda ne žaisdamas, o bandant jį paglostyti? Paprastai tai rodo tinkamos ankstyvosios socializacijos stygių. Šunelis laiku nebuvo pripratintas prie prisilietimų ir nežino, kaip elgtis. Jūsų tikslas pasiekti, kad prisilietimai šuniukui asocijuotųsi su malonumu.

Todėl galima skatinti šunį kąsniuku ir švelniai, atsargiai glostyti. Galima užsiimti mėgstama veikla ir liesti, glostyti šunį.

Reikėtų vengti liesti jautrias vietas (snukį, lūpas, ausis, uodegą, letenas, galvos viršų), nes ne visi šunys tai mėgsta. Tačiau šuns šonai, nugara, kaklas kuo puikiausia tinka.

Dar vienas svarbus dalykas – nepamirškite pažaisti su šunimi, taip jis išmoks nukreipti energiją tinkama linkme, supras, kurie daiktai gali būti naudojami kaip žaislai, o kurie ne, ir, svarbiausia, sustiprės jūsų ir šuns ryšys, išmoksite suprasti vienas kitą.

Ko nedaryti?

Veiksmai, kurių nereikėtų imtis. Šie veiksmai susiję su antrąja taisykle, kuri skamba taip: rankos yra gėris. Taip, jūsų rankas augintinis turėtų vertinti kaip visų gerų dalykų (maistas, skanėstai, žaislai, glamonės) šaltinį.

Todėl jūsų rankos negali mušti, trinktelti ar kitaip skriausti šunį. Jeigu šuo jūsų rankas traktuos kaip grėsmės šaltinį, jis jų bijos, o baimė anksčiau ar vėliau sukels norą gintis bei agresiją. Šunys ginasi dantimis – kąsdami.

Taigi, mušdami šunį jūs nieko nepasieksite. Visi patarimai „trinktelėti, kad klausytų“ – ne tik beverčiai, bet ir pavojingi. Tai galioja ir patarimams užploti šuniui laikraščiu ar šlepete.

Dar vienas paplitęs mitas, kad įkandusį šuniuką reikia paimti už pakarpos ir pakratyti. Mito šalininkai teigia, kad taip daro kalė, norėdama nubausti šuniukus. Deja, jokių patvirtinimų šiam keistam teiginiui nėra.

Kitas mitas – šunį reikia prispausti prie žemės (kai kurios versijos dar ragina apversti ant nugaros) ir palaikyti. Mito šalininkų nuomone, toks elgesys turėtų skatinti šuns nuolankumą. Turime nuliūdinti – nuolankumą šuo demonstruoja atsiguldamas pats, be prievartos. Spaudimas prie žemės gali paskanti ne nuolankumą, bet norą gintis. Rezultatas ir vėl ne tas, kurio tikėjotės.

Ar gali „išaugti“?

Esminis dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį – nenumokite ranka, sakydami „išaugs“ (tai galioja ne tik kandžiojimuisi, bet ir kitoms nepageidautino elgesio formoms).

Jeigu šuns nemokysite nesikandžioti arba kąsti švelniai, jis ir neišmoks. Jei nemokysite negraužti baldų, jis juos grauš. Jei nežaisite su šunimi, neskirsite tam pakankamai laiko ir pastangų, jis taip ir neišmoks savo energijos nukreipti tinkama linkme.

Visas problemas reikia spręsti vos atsiradus jų požymiams, nes bėdos linkę įsisenėti, o tuomet viskas daug sudėtingiau. Nedelskite – šuniukai juk taip greit užauga.

Ugnė Nedzinskaitė

Gabijos Vyšniauskaitės nuotr.