Hepi dovanojo šypsenas ir mokė lietuviškų žodžių

2022 Birželis 13 d.

 

Saulėtą penktadienio pavakarę Kalbos ir kultūros institutą Lingua Lituanica, Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centrą ir Kaniterapijos asociaciją subūrė graži idėja – lietuvių kalbos kursus lankantiems ukrainiečių vaikams surengti pamokėlę su terapiniu šunimi.

„Sukrėsti vasario 24-osios įvykių, svarstėme, kaip mes, Kalbos ir kultūros institutas Lingua Lituanica, galime padėti į Lietuvą atvykusiems Ukrainos žmonėms. Atsakymas buvo paprastas – dirbdami savo darbą. Todėl vieni pirmųjų pasisiūlėme nemokamai mokyti lietuvių kalbos suaugusius ir vaikus. Prie gausios mūsų dėstytojų bendruomenės prisijungė ir savanoriai. Nuoširdžiai visiems dėkojame už didelį ir labai prasmingą darbą“, – sakė direktorės pavaduotoja Dovilė Sailly, paklausta, kodėl Lingua Lituanica ėmėsi šios iniciatyvos. Ukrainiečių vaikams buvo taikomi aktyvūs mokymo(si) metodai, kurie padeda įsiminti naujus žodžius, ugdo vaikų kalbinius, skaitymo ir rašymo gebėjimus. Buvo pasitelktos kūrybinės užduotys ir įdomios veiklos. Kiekvieną savaitę su vaikais buvo aptariamos skirtingos temos, o žinios įtvirtinamos praktinėmis užduotėlėmis, žaidimais.

Birželio 10 d. įvyko paskutinė pamoka ir vaikai gavo – koks sutapimas – pažymėjimus, liudijančius, kad jie baigė 10 valandų trukmės lietuvių kalbos kursą. Paskutinį užsiėmimą, kaip ir kitus, vaikams vedė savanorė Dovilė Masalskaitė, Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro atstovė. Ir buvo dar viena, vaikų labai laukta viešnia, Berno zenenhundė Hepi Tara Lunaspecialų egzaminą išlaikęs terapinis šuo su savo vedle Marija. Marija Biteniekytė yra Kaniterapijos asociacijos narė, biologijos mokslų daktarė, šiuo metu dar studijuojanti ir Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institute.

Pasakyti, kad užsiėmimo tema buvo „Saugus bendravimas su šunimi“, reikštų pasakyti labai nedaug, nes tai buvo ir edukacija, ir terapija, ir žaidimai, ir šventė.

„Mūsų pastangos sudominti vaikus nenuėjo veltui. Reikia pripažinti, kad kursų pradžioje vaikai buvo nedrąsūs, jiems buvo sunku susikaupti, bet dabar jie vis aktyvesni, noriai atlieka užduotis, bendrauja ir reiškia savo nuomonę, – pasakojo Dovilė Sailly. – Vaikų šypsenos ir puikus nusiteikimas atperka sudėtingą, bet prasmingą darbą. Visa tai darome nemokamai. Kursai suteikia ne tik naujų žinių, bet ir atradimų, pažinimo džiaugsmą bei skatina vaikus ir jų artimuosius toliau mokytis lietuvių kalbos“.

Šešiametis Ivan Ovcharenko sakė šunų nelabai mėgstąs, labiausiai mylįs Donecke likusią savo katytę Simbą... Tačiau, nepraėjus nė dešimčiai minučių, jis vienas pirmųjų veržėsi paglostyti Hepi ir atlikti kartu su ja kokią nors užduotį. Į lietuvių kalbos pamokas Ivaną vežiojo močiutė. Lingua Lituanica kursai ukrainiečiams buvo labai patogūs: kol suaugusieji mokėsi lietuvių kalbos, atskirai vyko užsiėmimai vaikams. Balandžio mėnesį į Vilnių atvykusi Ivano močiutė pasakojo, kad iš pradžių lietuvių kalba jai pasirodė tarsi ištisinė melodija, bet dabar po truputį jau atskiria pavienius žodžius. Nusakyti ukrainiečių, palikusių savo tėvynę, jausmus, negalėtų net patys puikiausi kalbininkai, tačiau su savo terapiniu šunimi užsiėmime dalyvavusi Marija sakė pastebėjusi, kaip atsipalaidavo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Žaislas, letena, nugara, kaklas, šonas – tik keletas žodžių, kuriuos, bendraudami su Hepi, tarė mažieji ukrainiečiai. Jaukindamiesi draugišką šunį, palengva jaukinosi naujus žodžius.

Terapinių šunų registras.