Ką šeimai ir vaikams suteikia augintinis?

2014 Rugpjūtis 28 d.

 

Ką šeimai suteikia naminiai gyvūnai?

Augintinis jį įsigijusiai šeimai gali tapti daug kuo – pačių geriausių emocijų šaltiniu, nuostabiausiu žaidimų ir laisvalaikio draugu, pasaulio pažinimo ir atsakomybės mokytoju, mažo ligoniuko paguoda, smagių išdaigų bendrininku ir neišsenkama šeimos pokalbių tema.

Tačiau galimas ir atvirkščias variantas.

Viskas priklausys nuo to, ar naujieji šeimininkai sugebės įgyvendinti savo lūkesčius. Taip, būtent savo, nes dažniausiai prieš į namus atkeliaujant naujam augintiniui, mintyse piešiame idilišką laimingos šeimos su laimingu šuniuku vaizdelį, bet ne visada žinome, kiek reikės paplušėti, norint šiuo vaizdinius įgyvendinti.

Todėl augintinį reikia rinktis ypač atsakingai, visai šeimai kartu, apsvarstant drauge su augintiniu atkeliausiančias pareigas ir atsakomybes.

Svarbu patiems įsisąmoninti ir vaikams paaiškinti, kad rūpintis gyvūnu reikės kasdien ir nuolat.

Tai kasdienis šuns vedžiojimas, maitinimas, kailio priežiūra, sveikatos profilaktika, dresūros ir socializacijos pagrindai ir, be abejo, nuolatinis dėmesys. 

Jei iki gimstant vaikui šeimoje nebuvo šuns, kada tinkamas metas jį įsigyti?

Jei iki gimstant vaikui šeimoje nebuvo augintinio, labai svarbu prieš jį įsigyjant realiai įvertinti savo galimybes – kad laiko užtektų abiem.

Tinkamas įsigyti šunį metas ateina tada, kai galite pakankamai laiko skirti ir šuniui, ir šeimai.

Gana dažna situacija – šuniukas įsigyjamas namuose atsiradus naujagimiui, „kad būtų smagiau“, o vėliau paaiškėja, kad jaunoji mamytė fiziškai nepajėgi rūpintis abiem, ypač, jei nėra kas padeda.

Labai svarbus ir augintinio amžius – parsinešus keturkojį „lėliuką“, gali tekti gerokai pavargti, kol išmokysite jį būtinų higienos įgūdžių, o kas porą valandų bėgti į lauką vienoje rankoje laikant šuniuką, kitoje vaiką, pakankamai keblu.

Taigi, prieš įsigydami šunį kritiškai įvertinkite savo galimybes.

Kokio amžiaus vaikas pajėgus pasirūpinti šunimi?

Tiek juridiniu, tiek moraliniu aspektu už augintinį atsako pilnamečiai asmenys – suaugusieji. 

Vaikui galima ir netgi reikėtų deleguoti tam tikrą dalį gyvūno priežiūros pareigų, atsižvelgiant į jo amžių, prieš tai viską aptarus su vaiku.

Atsakomybė, tenkanti vaikui, priklausys nuo jo amžiaus, individualių savybių.

Mažesni vaikai gali nustatytu laiku įberti maisto į dubenėlį, pasirūpinti, kad šuniukas visada turėtų vandens.

Vyresni – užsiimti kailio priežiūra, dresūra, triukų mokymu.

Bet kuriuo atveju tai reikia iš anksto aptarti su vaiku.

Vedžiojant šunį reikalinga suaugusiųjų priežiūra, kad būtų užtikrintas tiek vaiko, tiek šunelio, tiek aplinkinių saugumas.

Šuo gali būti puikus pagalbininkas ugdant mažojo žmogaus sąmoningumą ir atsakomybę, tačiau pagrindinis ir atsakingiausias vaidmuo tenka tėvams arba vaiko globėjams.

Kas turi būti namuose ruošiantis pasiimti šuniuką?

Prieš įsigyjant šunį būtina apsirūpinti reikiamu inventoriumi – augintinio guoliu, ėdalu, dubenėliais pavadėliais, antkakliu, žaislais.

Šie daiktai jau turi būti namuose prieš parsivežant augintinį.

Važiuojant pasiimti šuniuko jums prireiks medžiaginių ir popierinių rankšluosčių, dubenėlio vandeniui, pavadėlio su antkakliu, transportavimo narvo. Jei kelionė ilgesnė – ėdalo (geriausia paprašyti veisėjo, iš kurio įsigyjate šunį, kad įdėtų šuniukui įprasto maisto keletui pirmųjų dienų).

Daiktai, kurių prireiks tolimesnei gyvūno priežiūrai – nagų karpymo žirklutės, kailio priežiūros reikmenys ir įvairios kt. priemonės.

Šuniukui augant, turimą inventorių teks atnaujinti.

Svarbu pasirūpinti namų saugumu – užtikrinti, kad šuniukas nepatektų prie cheminių valiklių, nepasiektų elektros laidų, kambarinių ar lauko augalų (kai kurie jų nuodingi). Reikia paslėpti vaistinėlę, siūlus, adatas, virbalus ir kitus pavojingus daiktus, taip pat užtikrinti, kad šuniukas nepasiektų „žmogiškų“ maisto produktų – kai kurie gali būti kenksmingi.

Augant šuniui namų interjeras gali keistis, priklausomai nuo šuniuko amžiaus: intensyvaus graužimo periodu (keičiantis dantims) dauguma savininkų išmoksta tvarkingai suslėpti batus ir kt. daiktus.

Bausti šuniuko už tai, kad kažką sugraužė, nederėtų – tai natūralus jo poreikis.

Verčiau pasirūpinti, kad augintinis turėtų pakankamai kramtymui tinkamų žaislų ir daug įdomios veiklos.

Ką reikia žinoti apie šunų platinamas ligas?

Dažniausia šunų platinama bėda – helmintai, paprastai vadinami kirminais.

Kad apsaugotumėte save ir augintinį, reikia reguliariai duoti šuniui antiparazitinių vaistų (įsigyjami veterinarijos vaistinėse), surinkti augintinio išmatas, pabendravus su gyvūnais, plauti rankas.

Taip pat nevalgyti neplautų vaisių, daržovių, ant žemės nukritusio maisto.

Kitas nemalonus aspektas – šuns išorės parazitai. Šiuo metu gausu įvairių apsaugos priemonių nuo išorės parazitų, kurios tuo pačiu apsaugo šunį ir nuo erkių, platinančių tiek žmonėms, tiek šunims mirtinas ligas.

Prieš įsigyjant šunį reikėtų išsiaiškinti, ar nėra šiam gyvūnui alergiškų šeimos narių, kad vėliau netektų atsisakyti augintinio.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, ar šeimynykščiai nealergiški, pavyzdžiui, žiedadulkėms.

Esant žydėjimo pikui šuo gali jų parnešti ant savo kailio, taip pabloginti sergančiojo būklę ir sukelti klaidingą įspūdį, kad alergenas yra šuns kalis.

Svarbi ir privaloma Lietuvoje profilaktikos priemonė – skiepai nuo pasiutligės.

Dėl augintinio saugumo jį reikia skiepyti kompleksiniu skiepu, tačiau negalima pamiršti, kad vakcinacija nuo pasiutligės – būtina.

Kokį vaiko ir šunelio ryšį patartina kurti?

Nuo pat pirmųjų dienų reikėtų vaikui paaiškinti, kad šuo nėra žaisliukas, jis  turi pojūčius, vienus dalykus mėgsta, kitų – ne.

Drauge su vaiku galima aptarti, kas šuniukui malonu: glostymas (galvos geriau neglostyti), žaidimai, pilvuko pakasymas.

Reikia išmokyti vaiką suvaldyti prisilietimo intensyvumą, kad žaidimai nesukeltų šuniui nemalonių pojūčių. Paaiškinti, kad užgautas šuo gali nevalingai grybštelti. Pamokyti saugaus žaidimo su šunimi – mėtant kamuolį ar pan.

Dėl pačio vaiko saugumo reikia jam paaiškinti, kad veido prie šuns geriau nekišti, kad apkabintas, ypač per stipriai suspaustas, šuo gali pasijusti nesaugiai ir gintis.

Kad negalima lįsti prie miegančio, pavargusio, sergančio, šuniukus saugančio, ėdančio šuns.

Su vaiku galima kalbėtis ir taip: kas šuniukui smagiau, kaip manai, kad tu su juo pažaisi ar pabučiuosi, kada jis bus laimingesnis?

Idealus sprendimas – patiems pažinti šuns kūno „kalbą“.

Paaiškinti vaikui, kad šuniukai kalba ne žodžiais, o kūnu, ir drauge mokytis naujos „šuniukų kalbos“. Tai ne tik padės užtikrinti saugų vaiko ir šuns bendravimą, bet ugdys pastabumą, empatiją, supratingumą.

 Porų konkursas parodoje. St.Barausko nuotr.

Ar tiesa, kad šeimos, kuriose yra mažų vaikų, turėtų rinktis tik tam tikras šunų veisles?

Kiekviena šeima turėtų įvertinti savo poreikius ir galimybes.

Pasirinkus šunį, kuris iš prigimties yra aktyvus (terjerai, kinkinių, medžioklinių ar tarnybinių veislių šunys), augintiniui reikės skirti daug laiko ir suteikti atitinkamą fizinį krūvį.

Jei vaikas labai mažas, tam gali pritrūkti laiko, o tada gali iškilti sunkumų dėl šuns elgesio.

Pasirinkus labai mažos veislės šunį, teks skirti daugiau dėmesio užtikrinant, kad vaikas neužgautų mažylio: neprivertų durimis, neužmintų letenos, neprispaustų.

Jei šuo labai didelės veislės, o vaikas mažas, teks rūpintis, kad sparčiau augantis ir dūkti norintis šuo netyčia neužgautų vaiko. 

Pasirinkus šuns veislę, kuri reikalauja daug priežiūros (ilgaplaukiai, raukšlėtos odos šunys), gali paaiškėti, kad tam trūksta laiko.

Renkantis veislę „visai šeimai“ būtina atsižvelgti tiek į kiekvieno šeimos nario lūkesčius, tiek į pasiryžimą įsipareigoti, tiek į šeimos galimybes, tiek į patinkančios šunų veislės specifiką, tartis su augintojais bei veisėjais, surinkti kuo daugiau informacijos.

Ar rinktis šuniuką iš patikimo veislyno, ar priimti gyvūną iš prieglaudos?

Vienareikšmio atsakymo nėra.

Jei svajojate apie konkrečią šunų veislę, jei ši veislė yra tai, kas tenkina visą jūsų šeimą – rinkitės šuniuką iš patikimo veislyno.

Šuo iš veislyno atitiks veislės standartą, veislei keliamus reikalavimus ir pasižymės tai veislei būdinga elgsena.

Tokiomis savybėmis pasižymės tik kilmės dokumentus turintys šunys. 

Jokiu būdu neįsigykite šuniuko iš vadinamųjų šuniukų „daugintojų“, net jei pardavėjas ir tvirtins, kad jis tikrai parduoda grynaveislių tėvų šuniukus (nebūsite tikri, jog tai nėra kiemsargio palikuoniai).

Juo labiau neaišku, kas iš tų „veislinių be dokumentų“ šuniukų išaugs, kokiomis savybėmis jie pasižymės. 

Dėl „daugintojų“ kaltės gyvūnų prieglaudos kasmet pasipildo nauja armija beglobių gyvūnų.

Todėl, jei nusprendėte įsigyti augintinį be dokumentų, geriau paimti jį iš gyvūnų prieglaudos.

Pasiimti šuniuką iš prieglaudos – kilnu ir socialiai atsakinga.

Reikėtų atkreipti dėmesį į keletą niuansų: imant jauniklį iš prieglaudos sunku prognozuoti, kokio dydžio ir temperamento jis bus, kadangi vienas arba abu tėvai dažniausiai būna nežinomi. 

Tačiau yra ir privalumų – augintinis bus tikrai unikalus.

Dar vienas variantas – priglausti suaugusį šunį. Dažnai turintys vaikų žmonės nesiryžta tokiam sprendimui, tačiau renkantis suaugusį šunį galima tiksliau išsiaiškinti jo charakterį, pomėgius, dresuotumą. Be to, suaugę šunys paprastai reikalauja mažiau dėmesio nei jaunikliai – pagrindinius įgūdžius jie jau turi.

Ugnę Nedzinskaitę kalbino Skirmantė Ušurliakienė, žurn. „Mažylis“, 2014 m., Nr.8

S.Valujevos, G.Kavaliauskaitės, St.Barausko nuotr.