Kaip suprasti šunų kūno kalbą?

2014 Rugsėjis 7 d.

 

Jeigu jūsų paklaustų, kokia kalba kalbasi šunys, turbūt atsakytumėte: „Loja!“.

O jei paklausčiau, ar kada nors matėte porą šunų, risnojančių greta ir draugiškai susiskalijančių, susimąstytumėte. Nedaug kas prisimena kalbą, kuria daugybę tūkstantmečių susikalbėjo ir mūsų protėviai – kūno kalbą.

• Uodega

Net mažas vaikas žino, ką reiškia vizganti šuns uodega. O ar kada susimąstėme, kodėl jinai vizga? Ką mums tuo nori pasakyti savas arba pirmą kartą matomas keturkojis?

Besimakaluojanti ratais į visas puses, o kartais net visą šuns kūną „vizginanti“ uodega – audringo džiaugsmo išraiška. Iš lėto judinama uodega – ženklas, kad šuo svarsto, ar tikrai jūsų mintis jį paglostyti buvo gera. Jei tokia lėtai judanti uodega dar ir aukštai iškelta – neskubėkite eiti prie šuns – šiuo metu jis vargu ar to nori. Jei uodega ne tik nevizga, bet pabrukta taip, kad jos net nesimato – šuo bijo.

Belieka priminti, kad reakcija į baimę gali būti bėgimas arba gynyba. Nesiartinkite.

Bet kuriuo atveju – ir visiškai priešingai paplitusiai nuomonei – uodega nėra pagrindinis šuns būsenos rodiklis.

Stipriai susijaudinęs šuo gali intensyviai vizginti uodegą ir įkąsti. Nejudinantis uodegos šuo gali būti stebėtinai draugiškai nusiteikęs. Pabrukta uodega būdinga kai kuriems kurtų šeimos atstovams.

Taigi būtina stebėti visą šuns kūną ir teisingai „šifruoti“ siunčiamus signalus.

• Kailis

Kukli žmogaus kūno plaukų danga nė iš tolo nėra tokia efektinga bendravimo prasme, kaip tankus šuns kailis. Išraiškingiausia vieta – nugaros ir kaklo viršutinė dalis, vadinamoji ketera.

Atsimenate posakį „man net plaukai pasišiaušė“. Kodėl? Taip, teisingai, iš baimės. Arba pykčio. Šuns atveju signalas išlieka tas pats.

Jeigu mūsų aukščiau aptarta uodega lėtai vizga į šonus, o šuns ketera, ar net visa nugara iki pat uodegos galiuko pašiaušta – tai nieko gero nežada. Keturkojis yra sudirgęs arba išsigandęs. Jei nežinote, kaip jį nuraminti – o tokioms žinioms įgyti reikia nemažai patirties – pasitraukite.

Dar vienas šunų kailio ypatumas – stresas pasireiškia akimirksniu. Jei užsukus į veterinarijos gydytojo kabinetą iki šiol puoselėtas augintinio kailis staiga pradėjo kuokštais slinkti – neišsigąskite. Tai streso padariniai.

Stresą gali rodyti ir staiga pabirę pleiskanos (jei šuo nuolat pleiskanoja ir nepadeda nei keičiamas ėdalas, nei kailio priežiūros priemonės, priežastis gali būti ta pati – stresas, tik lėtinis).

• Nervingi lyžtelėjimai, nusuktas žvilgsnis

Anatominiai skirtumai įtakoja tam tikrus kūno kalbos skirtumus tarp rūšių, kas gerokai apsunkina komunikaciją. Sakysime, susinervinęs ar nerimaujantis žmogus dažnai kramto lūpas (rašiklį, nagus).

Šunys sunerimę lūpų nekramto – vargu ar jiems būtų paprasta taip elgtis, tačiau jie laižosi. Tai gali būti greitas  lūpų lyžtelėjimas arba lėtas, demonstratyvus perbraukimas liežuviu iš vienos burnos pusės į kitą, priklausomai nuo nerimo intensyvumo. Paprastai kartojamas. Tuo pačiu šuo nusuka žvilgsnį, lyg sakydamas „nenoriu to matyti“.

Tai ženklai, kad šuo išgyvena stresą ir prašo nutraukti nerimą keliančius veiksmus. Taip pat tai gali būti prašymas pakeisti aplinką, kurioje šuo nejaukiai jaučiasi.

Šiuo signalu šuo bando taikiai išspręsti situaciją, prašydamas pakeisti elgesį. Išvertus į žmonių kalbą reikštų: „supratau, tu nepatenkintas tuo, kas įvyko“. Todėl tęsti „pamokslo“ nebeverta – šuo tik dar labiau nervinsis.

• Žiovulys

Kitas signalas, reiškiantis „būk geras, liaukis“, yra žiovulys. Visi žinome, kad žiovulys „užkrečiamas“. Tai paplitę ne tik tarp žmonių, bet ir tarp gyvūnų. Mokslininkai tai sieja su gebėjimu jausti empatiją.

Dažna situacija: šeimininkas bara šunį, šis plačiai ir demonstratyviai žiovauja. Tada paprastai padaroma klaidinga išvada, kad „jam net neįdomu, kaip aš pykstu“. Dalis tiesios yra – šuniui jūsų riksmas tikrai neįdomus, tai gyvūną gąsdina ir šis žiovaudamas prašo jūsų liautis. Šunų elgsenos specialistai tai vadina „raminamuoju signalu“.

• Lekavimas

Dar vienas streso ženklas – lekavimas. Jeigu gyvūnui karšta, visiškai natūralu, kad šis lekuoja. Tačiau ar prisimenate tą jausmą pamačius, kad jūsų piniginė su visom banko kortelėm ir banknotais paslaptingai kažkur išgaravo? Pasidarė karšta, ar ne? Gal net prakaitas išmušė. Kol nepamatėte, jog piniginė su visomis gėrybėmis įsmuko už praplyšusio pamušalo...

Ką gi, būsena „net karštis išmušė“ šunims puikiai pažįstama.  Ir vėsinasi jie kaip įstengia – smarkiai lekuoja.

Taigi, jei šuo nepasikeitus krūviui ar aplinkos temperatūrai pradėjo smarkiai lekuoti – pasidomėkite, kas privertė augintinį nerimauti, ir pasistenkite nuraminti.

Ugnė Nedzinskaitė

Artūro Z. ir G.Kavaliauskaitės nuotr.