Mus aplankė tikras šuo!

2017 Spalis 5 d.

 

Rodos, tik neseniai baigėmė išvykų sezoną į vasaros stovyklas, tačiau, prasidėjus rudeniui, grįžome ten, kur esame visuomet laukiami - į vaikų ugdymo įstaigas, kuriose pradėjome naują edukacinių užsiėmimų sezoną.

Reikia pripažinti, jog netgi spėjome pasiilgti vaikų šurmulio ir šiltų emocijų, kurios kaskart pasitinka mums su šunimi žengiant į mokyklos ar darželio klasę /salę.

Spalio 4-ąją, minint Tarptautinę gyvūnų globos dieną, skubėjome į Vilniaus lopšelį-darželį „Vieversys", įsikūrusį Žirmūnuose Vilniuje.

Šiame darželyje mūsų laukė kone šimtas vyriausių šio darželio auklėtinių.

Gerbdami savo keturkojus „kolegas“, be kurių edukaciniai užsiėmimai prarastų prasmę, iš anksto susitarėme, jog tokią didelę auditoriją padalinsime į grupes - tądien mūsų laukė trys užsiėmimai. 

Edukacinius užsiėmimus padėjo vesti specialų egzaminą išlaikiusi, puikiai išauklėta lygiaplaukė retriverė Mona bei jos vedlė Rasa.

Pradėjome nuo paprasto, tačiau labai svarbaus klausimo, ar kasdien darželyje vaikus aplanko šuo?

Atsakymą žinojome – šuo vaikų ugdymo įstaigoje, deja, yra retenybė…

Todėl mažieji džiūgavo, jog nors ir pirmą kartą, bet šuo pagaliau užsuko ir į jų darželį. O mūsų veidus nušvietė šypsenos, kuomet vienas vaikų, įbėgęs į sale, garsiai apsidžiaugė: „TIKRAS šuo!“. 

Kaskart vykdami į edukacinius užsiėmimus turime planą – atsižvelgę į vaikų amžių ruošiame medžiagą, kurią jiems pristatysime.

Šį kartą nepamiršome namų darbų, tačiau užsiėmimas buvo kitoks, nei visuomet.

Rodos, viskas buvo kaip įprasta. Susipažinę su Mona, mokėmės, kaip reikia saugiai pasisveikinti su šunimi, aptarėme, kodėl nereikėtų glostyti nepažįstamų šunų, ypač, jeigu jie yra be šeimininko.

Vaikai noriai pasakojo ir apie savo augintinius.

Klausinėjome mažųjų, ar sunku rūpintis šunimi. Vaikai pripažino, jog tai daryti išties nelengva. Reikia ir į lauką išvesti, ir pasirūpinti maistų ar vandeniu, maudyti, šukuoti, kirpti nagus, valyti ausis, dresuoti, o svarbiausia – mylėti.

Nepamiršome, jog esame panašūs, visi ko nors mokomės: vaikai mokosi piešti, rašyti ir skaičiuoti, o šunys – atlikti įvairias komandas, klausyti savo šeimininku.

Mona vaikams parodė, ko spėjo išmokti dresūros pamokose. O kuomet atėjo eilė padėti Monai atlikti triukus – palaikyti lanką, teko prašyti auklėtojos pagalbos. Padėti keturkojui svečiui, dalyvauti, o ne vien stebėti, norėjo visi.

Sugalvojome ir žaidimų – po kūgiais paslėpę skanėstus, prašėme Monos juos surasti. 

Tokiuose užsiėmimuose laikas lekia greičiau, nei spėji skaičiuoti, o atsisveikinti su šunimi vaikams visada liūdna. Tačiau neišsiskyrėme su vaikais paprastai – Mona visiems įteikė dovanų atšvaitus, kuriuose pavaizduotas jos draugas, Mokymo centro personažas Skipis.

Mažieji džiaugėsi dovanomis ir klausinėjo, kodėl Mona atvyko viena, be draugų. Paaiškinome, kad šunelis Skipis irgi susitinka su vaikais kitoje vietoje, bibliotekoje...

Fotografavomės, klegėjome su „vieversiukais“, o šie visai rimtai aiškino, kad draugauti, glostytį šunį jie norėtų ir galėtų kasdien, nuo ryto iki vakaro.

Darželio mokytojos, administracijos darbuotojos taip pat pritarė vaikams: kaip būtų gerai, jeigu šuo pasiliktų arba užsuktų į svečius kasdien.

Pasižadėjome sugrįžti.

Guoda Kavaliauskaitė