Norvegų buhundas

Kaniterapijos asociacija rugpjūčio 4 d. pakvietė terapinių šunų vedlius ir šunis, sėkmingai išlaikiusius terapinio šuns egzaminą, į pažymėjimų teikimo ceremoniją. Tokios iškilmės šunims Lietuvoje buvo organizuotos pirmą kartą. Tarp dešimties pažymėjimus gavusių terapinių šunų – D.Bartkevičienės augintinė Kopa.

Paglostyti šunį, numesti jam kamuoliuką ar pasidžiaugti jo buvimu šalia – iš pažiūros labai paprastos užduotys. Būtent tokius pratimus kartu su insultą patyrusiais suaugusiaisiais ar sutrikusio intelekto vaikais atlieka kaunietės Dalės Bartkevičienės (39 m.) šuo, vardu Kopa. Tačiau tai ne šiaip šuo, o vienintelis Lietuvoje tokios veislės keturkojis – norvegų buhundas.

Savo išvaizda, smailiomis ausimis ir nuoširdžia snukio išraiška jis pavergia visus. Draugiškas, paklusnus ir prieraišus šuo buvo labai vertinamas dar vikingų laikais. Tokio šuns kaulų rasta vikingų kapavietėse, o tai, kad šuo palaidotas šalia šeimininko, reiškė pagarbą augintiniui.

„Jau tuomet norvegų buhundai saugojo sodybas, gyvenvietes, perspėdavo apie artėjantį pavojų“, – pasakojo D.Bartkevičienė.

Su ja kalbėjomės apie ypatingą šunį, kaniterapijos užsiėmimus ir vilčių teikiančius pasiekimus.

– Šiuo metu tokios veislės šuo – vienintelis Lietuvoje. Kodėl pasirinkote išskirtinį šunį?

– Tai draugiškas, lengvai dresuojamas šuo, mielai bendrauja tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais, pagyvenusiais žmonėmis. Parsivežėme jį iš Airijos, nors ir toje šalyje šios veislės šunys nėra populiarūs. Kur kas daugiau jų Norvegijoje.
Norvegų buhundas – universalus šuo, jį galima laikyti ir namuose, ir lauke, nes tai iš Norvegijos kilusi šunų veislė. Lauke būti Kopai ne bėda. Tačiau pas mus ji gyvena tik namuose, žinoma, tai – iš didelės meilės. Kopą turime jau pusantrų metų, spalį jai sueis dveji. Aš su ja praleidžiu daugiausia laiko, tad ji mane laiko šeimininke.

– Jūsų Kopa – ne tik šeimos augintinis, bet ir kaniterapijai skirtas šuo. Kaip suprantu, šis keturkojis padeda ligoniams sveikti?

– Pirmiausia mes padedame vaikams, kad jie atliktų fizinius pratimus. Terapinis šuo tampa šiuo atveju „treneriu“. Kai duodamos tam tikros užduotys negalią turintiems vaikams, žiūrėdami į šunį jie lengviau ir noriau jas atlieka. Ilgainiui šuo vaikams tampa tikru draugu.
Jie bendrauja su šunimi, susidraugauja, su džiaugsmu jį pasitinka ir laukia kito karto, kai galės ir vėl susitikti su Kopa.
Lygiai taip pat dirbu socialinį darbą su suaugusiais žmonėmis, turinčiais negalią, patyrusiais insultą. Kartu su šunimi padedame jiems atlikti fizinius pratimus. Pagal kineziterapeuto sudarytą programą šuo skatina žmones atlikti pratimus – judinti kojas, rankas, liemenį.

– Kaip vyksta kaniterapijos užsiėmimai? Ką jų metu daro šuo?

– Šuo įtraukiamas į veiklą. Pavyzdžiui, ligonis numeta šuniui kamuoliuką, keturkojis jį atneša. Arba šuo atsigula ant žemės, o pacientas turi pasilenkti, paliesti jį, paglostyti.
Kai žmogaus motorika sutrikusi, glostant šunį jam lengviau pajudinti pirštus. Kai šuo pasitraukia į vieną ar kitą pusę, ir negalią turintis vaikas ar suaugęs žmogus juda kartu su šunimi.
Vieni ligoniai gali tik sėdėti. Kiti, galintys judėti, sporto salėje pavedžioja šunį. Už tai vaikas keturkojui duoda skanėstą, paglosto. Arba vaikas eina suoliuko viršumi, o šunį veda greta, apačioje.
Kai šuo atsigula vaikui ant kojų, tuomet jis daro atsilenkimus, kartu paglosto šunį, paliečia rankomis – taip dirba ir rankos, ir pilvo raumenys.

– Ar visi džiaugiasi šuns buvimu šalia?

– Suaugusieji reaguoja džiaugsmingai. Pavyzdžiui, kai ateinu su šunimi pas ligonį, pamatuoju jam kraujospūdį prieš kaniterapijos užsiėmimą ir po jos. Jei kraujospūdis iš pradžių būna padidėjęs, kai pabendrauja su šunimi, pasiekia normą. Žmonės džiugiai laukia šuns, visada paklausia, kada vėl ateisime.
Su suaugusiaisiais dirbame apie 30–40 minučių, su vaikais – iki valandos. Vaikai taip pat dažniausiai labai džiaugiasi, tačiau kartais bijo.
Tada stebi iš tolo. Laikui bėgant vis artėja, išdrįsta prieiti, įsitraukia į žaidimus. Vėliau pradeda skaičiuoti dienas, kada Kopa vėl ateis pas juos.

– Neseniai Kopa gavo Kaniterapijos asociacijos išduotą terapinio šuns pažymėjimą. Ką tai reiškia?

– Kad ši veikla atliekama profesionaliai. Mes atsakome už tai, ką darome. Pažymėjimą gavome visai neseniai, tad viskas dar ateityje. Mokomės, tobulinamės ir laukiame sezono pradžios, kai vaikai jau eis į mokyklą. Tuomet galėsime rengti edukacines programas, pasakosime, kaip elgtis su šunimi, kaip jį prižiūrėti, kaip apsisaugoti nuo agresyviai nusiteikusio augintinio, ką reikia žinoti laikant namie keturkojį.

– Kaip ruošiamas kaniterapijai skirtas šuo ir kodėl ėmėtės tokios veiklos?

– Tokie šunys rengiami pagal specialią programą. Pirmiausia šuo turi būti labai socialus ir socializuotas, nereaguoti į jokius pašalinius dirgiklius. Pavyzdžiui, užsiėmimo su sutrikusio intelekto vaikais metu šuo turi kuo mažiau reaguoti į triukšmą ir garsus. Taip pat turi nereaguoti į vaistų kvapą, kitus aromatus. Šuo turi būti labai paklusnus, lengvai nuspėjamas, džiugiai dirbti savo darbą. Tik toks tinka kaniterapijos veiklai.
Dirbdama socialinį darbą pradėjau domėtis šunimis, kurie padėtų ligoniams. Matydama, kaip nenoriai ligoniai atlieka pratimus, pastebėjau, kad šunys juos labai „uždega“. Todėl po truputį ėmiau ruošti savo šunį šiam darbui – kad nebijotų neįgaliojo vežimėlio, mokėtų ramiai vaikščioti šalia jo, nebijotų, kai svetimi žmonės liečia arba ima ant rankų. Gegužės pabaigoje, dalyvaujant trims specialistams, Kopa nepriekaištingai išlaikė terapinio šuns egzaminą, o rugpjūčio 4-ąją iškilmingoje Verkių rūmų aplinkoje Vilniuje jai buvo įteiktas terapinio šuns pažymėjimas.

Šarūnas Meškys

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

http://augintinis.lrytas.lt/prieziura/vienintelis-toks-lietuvoje-kauniete-del-suns-neatsigina-demesio.htm