Pasiruošimas terapinio šuns egzaminui užtruko metus

2016 Gegužė 23 d.

 

Terapinių šunų komandą neseniai papildė nauja narė – Labradoro retriverė Uma. Tikrasis jos vardas kilmės dokumentuose Foxrush Simply Magic (lietuvių k. – tiesiog stebuklas). Tačiau ne apie stebuklus, o apie kasdienį darbą kalbėjomės su Umos šeimininke Viktorija Tiuleneva.

Pavadinti Labradoro retriverę Umą „netyčiuke“ būtų nesusipratimas: ilgai jos laukėte, skridote į Didžiąją Britaniją testuoti, kai kalytei tebuvo 6 savaitės... Kodėl pasirinkote Umą?

Pradėjusi domėtis kaniterapija supratau, kad mano „šokoladinį“ labradorą Grantą būtų labai sunku, o gal ir neįmanoma, paruošti tokiai veiklai. Jis mielas, bet nepakankamai socializuotas, nepriklausomo charakterio, trumpiau, kietas riešutėlis. Todėl ėmiau galvoti apie antrą šunį. Labradoro retriverių tėvynėje – Anglijoje  radau veislyną „Foxrush“ (Labradoro retriverius veisia bemaž 50 metų), kur ilgus dešimtmečius veisiami tipiški šios šunų veislės atstovai: švelnaus būdo, stabilūs, bendraujantys, norintys būti naudingi, mylintys žmones. Šuniuko teko laukti metus. Laukdama toliau domėjausi terapija su gyvūnais: dalyvavau seminaruose, praktiniuose užsiėmimuose, daug skaičiau, įgijau kaniterapijos asistentės kvalifikaciją. Kai gavau iš veisėjos Judith Charlton žinutę apie gimusią vadą, nuskridau į Jorkšyrą testuoti šuniukų. Norėjau pasižiūrėti, kaip jie reaguoja į naujas situacijas, žmones, įvairius dirgiklius. Padedama veisėjos, išsirinkau ir vėliau į Lietuvą parskraidinau šio veislyno kalytę Foxrush Simply Magic, arba Umą.

Esate profesionali vertėja, keturių vaikų mama, dviejų šunų savininkė. Kaip pavyksta surasti laiko šunims?

Viską įmanoma suspėti, tačiau labai esu dėkinga savo šeimai, kuri padeda kasdienėje šunų priežiūroje. Na, o dresūra, socializacija, kelionės į parodas – tai juk smagi veikla, kuriai visada atsiranda laiko.

Kodėl susidomėjote kaniterapija?

Prieš keletą metų sudomino internete rasta informacija apie organizuojamą seminarą – kaniterapijos pradžiamokslį, kurį vedė kaniterapeutė, zoopsichologė iš Lenkijos Hanna Wojciechowska. Pamaniau, kad būtų puiku įprasminti savo veiklą su šunimi, padedant kitiems. Užsirašiau į seminarą ir jis tapo pirmuoju žingsniu kaniterapijos link.

Kas, jūsų nuomone, terapinėje veikloje su gyvūnais yra svarbiausia: žinios, praktiniai įgūdžiai, griežti standartai ar laisva improvizacija? O gal pakanka draugiško šuns, kuris už jus viską ir atliktų?

Apie gyvūnų terapinį poveikį žinoma nuo senų laikų. Štai senovės Egipte buvo labai vertinamos kačių terapinės savybės, o Indijos gydytojai rekomenduodavo pacientams paukščių giesmių terapiją... Terapinė veikla, dalyvaujant šunims, taip pat turi savo tradicijas, taigi praktika remiasi ir tradicijomis, ir mokslinių tyrimų rezultatais. Teorija ir praktika yra neatsiejamos, viena kitą papildančios kaniterapijos dalys. Standartai taip pat yra formuojami remiantis žiniomis (teorija) ir patirtimi. Labai svarbu, kad terapinius užsiėmimus su gyvūnais organizuotų tik specialiai šiai veiklai parengta komanda: specialistas (psichologas, specialusis pedagogas kineziterapeutas ar kt.), egzaminus išlaikęs terapinis šuo ir kaniterapijos mokymus baigęs vedlys.



Kokie jūsų ir Umos planai? Kuri kaniterapijos sritis jus labiausiai domina?

Norėčiau padėti į sudėtingas gyvenimo situacijas patekusiems žmonėms – vienišiems, patyrusiems traumas, kenčiantiems dėl priklausomybių, priverstiems palikti savo namus ir gyventi valdiškuose namuose, krizių centruose, prieglaudose.

Į terapinių šunų egzaminą atvykot su Uma ir... dėže savo sukurtų metodinių priemonių. Egzamino metu Uma surinko maksimalų balų kiekį – 51. O kiek balų parašytumėt sau?

Manau, kad Uma pasirodė geriau, nei aš. Buvo malonu stebėti, kokia rami ji išliko nepažįstamų žmonių, sklindančių garsų, besikeičiančių vaizdų ir praeinančių šunų „mozaikoje“. Buvo gera pajusti „labradorišką partnerystę“, juk ši šunų veislė tam ir sukurta – būti su žmogumi, šalia žmogaus ir dėl žmogaus.   

Ar ilgai užtruko Umos ruošimas egzaminui?

Pasiruošti egzaminui mums padėjo dresuotoja Ieva Kuzminienė, kuriai esu labai dėkinga. Išskyrus šventes, atostogas ir komandiruotes, su Ieva susitikdavome vieną arba dukart per savaitę. Likusį laiką treniravau Umą kitur: namuose, gatvėje, mokyklos kieme, turguje, kavinėje, stotyje, net notarės biure. Terapinis šuo turi išlikti ramus įvairiose vietose ir situacijose. Pradėjome nuo elementariausių pratimų, kai Uma buvo trijų mėnesių, o egzaminą išlaikėmė dabar, kai Umai sukako 15 mėnesių (pagal KA standartus didelių veislių šunys gali laikyti egzaminą sulaukę 14 mėnesių – Red.). Praėjo nei daug, nei mažai – metai! Džiaugiuosi, kad darbas nenuėjo veltui, bet suprantu: tai tik pradžia. Turimas žinias ir įgūdžius kartu su Uma dabar turėsime taikyti praktiškai. Teks nuolat mokytis, kelti mudviejų kvalifikaciją – kaniterapijos egzaminas mūsų lauks nuolat.

Pastaba: Pagal Kaniterapijos asociacijos standartus, šunys kasmet turi išlaikyti egzaminą, kad galėtų dalyvauti edukacijos bei terapijos projektuose.

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.