Šunys nuspėjo vaikų jausmus ir skaitė mintis

2014 Gruodis 18 d.

 

„Šunys mus subūrė ir užbūrė... Buvome kartu. Dalijomės savo jausmais ir išgyvenimais“, – mokykloje įgyvendintą projektą prisimena vaikų psichologė Ingrida Stasytienė.

Ir nors gruodžio 17 dieną bendras Genio pradinės mokyklos, Vilniaus savivaldybės ir LKD Mokymo centro projektas „Aš ir tu – mes kartu!“ pasibaigė, projekto rengėjai neabejoja, kad tai tik pradžia. To tikisi ir vaikų tėvai.

Po paskutinio užsiėmimo vaikai dėkojo vieni kitiems, šunims ir mokyklos psichologei. Jie dar maži, tik pradinukai, todėl negali žinoti, kiek daug žmonių visa tai kūrė, kiek pastangų įdėjo šunys...

Parengtas prieš pusmetį, patvirtintas įvairių žinybų vadovų parašais, projektas vargu ar būtų pavykęs, jei ne atsakomybės jausmas, kuris visus suvienijo, – tikina projekto partneriai.

Tai nebuvo šiaip pabendravimas ar susitikimas su draugiškais šuniukais. Kiekvieno užsiėmimo tema ir tikslai buvo numatomi ir derinami iš anksto.

„Prisipažįstu, kad beveik visas vasaros atostogas galvoje dėliojau projekto planus. Savaitę mokiausi kinologų stovykloje Jonavos rajone, kur užsiėmimus vedė patyrusi kaniterapeutė, pedagogė ir zoopsichologė iš Lenkijos Hanna Wojciechowska“, – prisimena I.Stasytienė.

Užsiėmimai buvo planuojami pagal tai, kokių emocinių sunkumų turi į šią programą atrinkti dešimt pradinukų. Iš anksto namų darbus atliko ir psichologė, ir Mokymo centro komanda. Iš anksto susitikimams buvo ruošiami ir šunys.

Bet jeigu šiandien reikėtų parašyti šios programos sėkmės formulę, ko gero, ji nuskambėtų „valdiškai“: edukaciniams užsiėmimams parengti, testus išlaikę šunys (auksaspalviai retriveriai Etta ir Grotas), kaniterapijos 1 lygio asistento pažymėjimą turinti šių šunų vedlė ir komandos darbą koordinuojanti specialistė – vaikų psichologė. Nieko gudraus. Paprasčiausia to reikalauja kaniterapijos standartai, priimti visame pasaulyje.

Kol 3 mėnesius tęsėsi projektas, mokyklos psichologė Ingrida Stasytienė fiksavo kiekvieno užsiėmimo išvadas, rašė apibendrinimus, kartu su šunų vedle ieškojo būdų, kaip efektyviau panaudoti šunis.

Paskutiniame užsiėmime kiekvienas vaikas gavo vardinį diplomą su savo nuotrauka, drauge žiūrėjo užsiėmimų metu darytas nuotraukas – Mokymo centro savanorė Guoda Kavaliauskaitė jas sudėjo į gražų filmuką.

Visa tai – vertingas archyvas, juo naudosimės ateityje, džiaugėsi I.Stasytienė: „Užsiėmimai su vaikų grupe man ne naujiena, tačiau šunų dalyvavimas grupės darbe – nauja patirtis (užsiėmimus su vienu vaiku ir šunimi psichologė jau vedė – Red.). Džiaugiuosi, kad viskas pavyko. Tai patvirtino ir atlikta vaikų apklausa. Kad užsiėmimai su šunimis buvo naudingi, patikino ir vaikučių tėvai. Jie dėkingi už unikalią galimybę vaikams išbandyti naują sveikatinimo būdą su šunimis“.

Pasak psichologės, viena mamų jau projekto pradžioje pastebėjo, kaip keičiasi dukros emocijos. Anksčiau nenorėjusi eiti į mokyklą mergaitė pradėjo laukti antradienių, nes jie reiškė susitikimus su šunimis. Mokyklos aplinka ir mokymo procesas po truputį jai tapo artimesni.

„Nors tai buvo iššūkis ir teko daug ruoštis, panašų darbą norėčiau tęsti, – paklausta apie projekto ateitį sakė mokyklos psichologė. – Labiausiai džiugino gerėjanti vaikų emocinė savijauta. Štai viena mergaitė per pirmuosius užsiėmimus išvis nenorėjo su niekuo bendrauti, o vėliau neraginama pradėjo reikšti savo mintis, nebeslėpė jausmų. Grupėje buvo ir sunkiai susitvardantis, piktokas vaikas, tačiau šunys kažkaip „pradangindavo“ jo pyktį, ir pats vaikas tai pajuto. Po paskutinio užsiėmimo visi jau skirstėsi, o jis sugrįžo paglostyti šuns, atsisveikinti su naujuoju draugu“.

Programos pabaigoje vaikų buvo paklausta, ar jie norėtų kam nors pasakyti ačiū. Kaip manote, kam jie dėkojo? Jie sakė ačiū vieni kitiems, mokytojams ir šunims.

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.