Psichologė apie kaniterapiją: būtinos žinios, patirtis ir didelė atsakomybė

2015 Gegužė 12 d.

 

Vilniaus universiteto psichologijos daktarę Vilmantę Pakalniškienę vis dažniau galima sutikti tarp kaniterapija besidominčių žmonių. „Nebeužtenka, o ir nesinori apie kaniterapiją kalbėti buities lygmeniu. Reikia žinių!“,– sako Kaniterapijos asociacijos narė V.Pakalniškienė. Pokalbis su ja – apie kaniterapijos taisykles, studijas ir apie tai, kaip žmones keičia bendravimas su šunimis…

– Šį pavasarį sugrįžote į „mokyklinį suolą“ – pradėjote studijuoti Gyvūnų terapijos centre, įsikūrusiame netoli Denverio, kuris kartu yra ir šios terapijos studijų centras, Kolorado valstijoje (JAV) jis vykdo gyvūnų terapijos programas…

– Studijos, kurias pasirinkau (Gyvūnų asistuojama psichoterapija) yra skirtos profesionalams – asmenims, jau turintiems atitinkamą išsilavinimą. Sakykime, psichikos sveikatos specialistams. Man šis variantas labai tiko, nes turiu klinikinio psichologo išsilavinimą, dirbau praktinį darbą su asmenimis, kurie turi įvairių psichikos arba raidos sutrikimų. Tai kvalifikacijos kėlimo, vadinamosios podiplominės, studijos, siūlančios du modulius. Vienas – teorinis, kitas – praktinis. Teorinis modulis apima 6 kursus ir trunka maždaug 42 savaites, o praktinis apima savaitės trukmės užsiėmimus. Paprasčiau sakant, mokysiuos ilgai ir naktimis, nes paskaitos vyksta per internetą, o Lietuvoje tuo metu… antra valanda nakties. Džiaugiuosi, kad taip yra ne kiekvieną parą, nes man pačiai tuoj prireiktų kaniterapijos (Juokiasi). Taigi dabar jaučiuosi kaip mano studentai, kurie bijo darbų rašymo, atsiskaitymų.

– Ko tikitės iš šių studijų?

– Tikiuosi naujų žinių ir įgūdžių, kuriuos panaudosiu, dirbdama kaniterapijos srityje. Jau nebesinori vien tik buities lygmeniu išmanyti arba kalbėti apie kaniterapiją. Siekiu profesinių žinių iš asmenų, kurie turi daug patirties. Noriu gilintis į kaniterapiją ir kuo daugiau išmanyti. Kam to reikia? Pirmiausia, manau, norint užsiimti šia veikla ar dirbti šį darbą, išsilavinimas yra būtinas, kaip ir praktiniai įgūdžiai, kuriuos reikės tobulinti ir tobulinti. Matau save, užsiimančią šia veikla. Tai bus naudinga ir kitiems, juk žinias galima perduoti. Profesionalių kaniterapeutų mums tikrai reikės!

– Kiekviena veikla turi savas garbingo žaidimo taisykles. Kokios yra terapinės veiklos su šunimis taisyklės?

– Pirmiausia, dirbantys šioje srityje turėtų būti sąžiningi sau, savo klientams ar pacientams ir savo gyvūnams. Dirbantys kaniterapeutais ar asistentais turi turėti reikiamą išsilavinimą ir pakankamai žinių. Net jeigu jie organizuoja tik susitikimus su šunimis, vis tiek privalo turėti būtinų žinių apie žmogaus ir gyvūno bendravimą, galimas veiklas, pavojus. Turi išmanyti darbą su tam tikromis žmonių grupėmis – turinčiais sveikatos sutrikimų vaikais, vyresnio amžiaus žmonėmis. Juk ne visais sutrikimais sergantys vaikai yra vienodi, todėl reikia žinoti, kaip su jais bendrauti, ką daryti, kad padėtume, ir ko visai nedaryti arba labai atsargiai daryti. O gyvūnai, kurie dirba, turi būti praėję testus šiam darbui. Testuojami kas metai ar keli, kaip daroma daugumoje šalių. Šuo negali būti testuojamas tik kartą. Juk ir šuns gyvenime visko vyksta, todėl svarbu įsitikinti, ar gyvūnas vis dar gali atlikti šį darbą. Kol ši sritis mažai žinoma, galimas ir piktnaudžiavimas, kas tikrai liūdintų. Atsiradus naujiems dalykams, pasitaiko „saviveiklos“, o juk būtina elgtis protingai ir atsakingai. Net ir psichologų darbo rėmuose matome daug nekompetencijos. Sakykime, psichologais dirba asmenys, kurie neturi bakalauro išsilavinimo, tik kažkur įgiję magistro išsilavinimą, nors reglamentai nurodo, kad turi būti baigtos ir bakalauro, ir magistro studijos. Taigi net šioje srityje galimas piktnaudžiavimas, ką bekalbėti apie visai naują, kol kas nereglamentuotą sritį – kaniterapiją. Todėl pacientai arba klientai turėtų įsitikinti, kad tiek asmuo, tiek šuo yra kvalifikuoti šiam darbui. Grįžtant prie pagrindinių taisyklių, manau, jos priklauso nuo to, kokia veikla atliekama – susitikimai, edukaciniai užsiėmimai ar terapija. Kiekviena šių veiklų turi turėti aiškią kryptį, tikslą, turi būti tam darbui paruoštas šuo ir specialistas.

 

– Ar išties taisyklės turi būti tokios griežtos, jeigu kaniterapija nelaikoma gydymu? Galbūt yra sveikatinimo sričių, kur kaniterapija kaip tik labiau rekomenduojama?

– Kaniterapija yra viena iš terapijų, kuri yra gydymo metodas. Taip, ji neatstoja medikamentinio gydymo, jeigu asmeniui toks gydymas yra reikalingas. Bet ne visais susirgimų atvejais medikamentinis gydymas yra efektyvus bei pakankamas. Juk raidos sutrikimų medikamentais nepanaikinsi – gali tik sumažinti tam tikrus simptomus, bet ne sutrikimą, pavyzdžiui, autizmą. Esant tam tikroms ligoms ar sutrikimams terapijos su gyvūnais pasaulyje plačiai naudojamos. Yra nemažai įrodymų, kad kaniterapija efektyvi, mokslinėse publikacijose skelbiami rezultatai liudija apie stiprų poveikį. Galima rasti įvairių publikacijų, kad esant raidos, neurologiniams sutrikimams, širdies kraujagyslių ligoms, emociniams ir elgesio sutrikimams, sergant onkologinėmis ligomis, kaniterapija – efektyvi. Vienur galima pasiekti daugiau, kitur mažiau. Vienur pateikiami ryškūs fiziologiniai efektai, kitur – psichologiniai.

– Ką apie kaniterapiją sako mokslas, medicina?

– Tai labai plati tema… o jeigu trumpai, išties jau yra nemažai šios srities mokslinių darbų, nors tam tikri kaniterapijos aspektai vis dar nėra nagrinėti. Terapijoje su gyvūnais galima daug nuveikti ne tik praktiškai, bet ir mokslo sferoje. Neseniai mano studentai (Vilniaus universiteto psichologijos bakalauro programos – Red.) rengė pranešimus apie galimą pagalbą esant tam tikriems sutrikimams. Studentai išsiaiškino, kad terapijos su gyvūnais yra efektyvios ir tikrai galima tokia pagalba, taigi kaniterapija – ne išimtis.

– Psichologai teigia, kad šunis auginantys vaikai yra socialesni nei jų neturintieji. Jie greičiau susiranda draugų, lengviau bendrauja su tėvais. Kodėl taip yra?

– Neseniai žiniasklaidoje pasirodė straipsnis apie tai, kad bendravimas su gyvūnais padidina oksitocino, kuris yra neurotransmiteris, išsiskyrimą smegenyse, tai siejama su baimės sumažinimu. Jis sukelia dosnumo jausmą, pasitikėjimą, mažina streso kiekį. Įdomu tai, kad oksitocino išsiskyrimas yra abipusis – tiek žmonėms, tiek šunims. Taigi ir nauda abipusė! Jau vien šis faktas liudija, kad vaikai, mažiau bijodami, gali daugiau mokytis, nebijoti bendrauti. Bendraujant su gyvūnais stebima ne tik oksitocino kaita, bet ir dopamino, endorfinų pokyčiai – dėl šių medžiagų keičiasi ir žmogaus nuotaika, kas vėl gali lemti geresnę adaptaciją. Bendravimas su šunimi keičia mūsų fiziologiją, o kartu ir smegenų veiklą, tai įrodo tyrimai. Smegenų veikla tampa aktyvesnė, kas gali spartinti socialinę bei ir kognityviąją vaiko raidą.

– Skeptikas pasakytų: laikyk namie šunį, išeik su juo dažniau į gryną orą ir būsi sveikas kaip ridikas – nereikės jokių terapijų! Ką atsakytumėte skeptikui?

– Laikyti gyvūną tikrai verta! Pasaulyje yra kaniterapijos programų, kur apmokomos šeimos, kaip dirbti su gyvūnu namuose. Tačiau kaniterapija nėra vien tik malonus pasivaikščiojimas su gyvūnu. Tai kryptinga veikla, kuri turi tikslą ir jo siekia. Aišku, grynas oras ir pasivaikščiojimai dar niekam nepakenkė, tačiau jei kalbama apie vaikus, turinčius tam tikrų sutrikimų, vien grynas oras ir pasivaikščiojimai nepadės – svarbu vaiką ugdyti, lavinti jo įgūdžius, o čia kaip tik tinka kaniterapija. Tačiau veikla turi būti gerai suplanuota, tikslinga. Aišku, kas nors gali pareikšti: meskite tabletes ir būsite sveiki. Galbūt panašiai jie pasakytų ir apie kaniterapijos užsiėmimus. Deja, kartais vaistus privalome vartoti, nes kitaip neišsikapstytume, ar tai būtų cheminiai, ar homeopatiniai vaistai. Ir kaniterapija gali būti reikalinga, naudinga bei stiprinanti veikla.

– Kokie yra jūsų profesiniai siekiai, hobis, kasdienybė?

– Na, mano profesinius pasiekimus geriau tegul vertina kiti, o aš tęsiu savo karjerą Vilniaus universitete: dėstau psichologiją, prisidedu prie mokslinių projektų. Temų, kurios įdomios iš profesinės pusės, yra nemažai ir vis sunkiau atsirinkti labiausiai dominančią temą, nors kaniterapija pradeda imti viršų (Šypsosi). Manau, kad ir profesinėje plotmėje ši tema taps ne tik teorinio domėjimosi sritimi. O hobių turiu nemažai, gal net per daug. Vyras įtraukė mane į buriavimo pasaulį – vasaros sezonas prasideda, vėl rūpi burės… Mėgstu „eksperimentuoti“ darže, senelio sodintame sode ir virtuvėje ne tik su kepiniais, bet ir su daržo bei sodo gėrybėmis. Puoselėjame senelių sodybą ir ten praleidžiame daug laiko. Pats didžiausias hobis, jeigu taip galima pasakyti, yra vižlų kalytės. Vienintelės „ryžos“ mūsų šeimos narės, užpildančios visas dienas džiaugsmu, judesiu, ilgais pasivaikščiojimais ir ramybe. Pirmoji mūsų vižlytė atsirado tikslingai, kai vyrui po širdies operacijos reikėjo keisti gyvenimo būdą, daugiau judėti, vaikščioti. Visa šeima jas labai myli. Beje, dėl savo judrumo ir kitų savybių tai nėra pati tinkamiausia kaniterapijai šunų veislė. Bet kas žino, ar šalia vižlų mūsų namuose neapsigyvens dar kas nors? Planų ir idėjų, kurie sietųsi su kaniterapija, turiu nemažai. Kas pavyks – parodys laikas.

www.kaniterapija.eu

V.Pakalniškienės asm. nuotr.