Žalingi mūsų įpročiai ir šunų uoslė

2014 Gruodis 11 d.

 

Visi žinome apie pasyvaus rūkymo žalą. Ir visi žinome, kokia jautri šunų uoslė. Turintieji šunis, ko gero, pastebėjo, kad rūkalų kvapo daugelis šunų nemėgsta. O ar kada susimąstėte apie pasyvaus rūkymo poveikį jūsų augintiniui?

Išgirdus frazę „pasyvus rūkymas“ daugeliui pirma kilusi asociacija yra tirštai „pridūmyto“ kambario vaizdinys. Tik nedaugelis žino, kad pasyvus rūkymas vyksta ne tik tada, kai įkvepiame šviežiai išpūstus cigaretės dūmus.

Tačiau jausmą, kai vos truktelėję šnervėmis galime pasakyti, kad įėjęs į patalpą (automobilį, liftą, viešojo transporto priemonę) asmuo ką tik užgesino cigaretę, žino kiekvienas. Smulkios dalelės, įsigeriančios į plaukus, rūbus ir netgi odą, yra nematomos. Na, gal šiek tiek ir matomos – užkietėjusius rūkorius išduoda gelstelėję pirštai, tačiau nė kiek ne mažiau kenksmingos.

Fiziologiniu požiūriu nerūkančio asmens uoslės reakcija į rūkančio asmens kvapą – tai organizmo bandymas įspėti „laikykis atokiau nuo šito žmogaus, jis nekvepia“ (galime tik įsivaizduoti, kaip tai nekvepia kur kas jautresne uosle pasižymintiems šunims).

Anglakalbėse šalyse jau senokai kalbama apie tretinį rūkymą („third hand smoke“). Tai pasyvus rūkymas, kai įkvepiami ant drabužių, plaukų, baldų ir kitų aplinkos daiktų nusėdę tabako likučiai.

Jei šuo turi būti prirūkytoje patalpoje, jis ne tik priverčiamas kvėpuoti dūmais – rūkalų prisigeria jo kailis, o besitvarkant – laižant arba dantimis besikasant kailį – viskas patenka į burnos ertmę. Be to, namuose laikomas namuose šuo paprastai ten praleidžia beveik visą dieną – ir tą laiką, kai jūs būnate darbe, parduotuvėje ar vakarėlyje.

Taigi, visą tą laiką jis priverstas kvėpuoti užterštu oru.

Pirmas žingsnis, norint apsaugoti augintinį nuo rūkymo poveikio, yra nerūkyti namuose ir neleisti to daryti kitiems. Tačiau ir šiuo atveju šuo kentės nuo tretinio rūkymo, juk uoslė – svarbiausia šuns juslė.

Ir ką jis daro kaskart jums grįžus namo iš kokios nors įdomesnės vietos? Taip, teisingai, apuosto nuo galvos iki kojų – kiek pasiekia. Jei augintinis mažaūgis, jums grįžus, dažnokai įsitaiso jums ant kelių ir toliau kvėpuoja dūmų likučiais, kurių prisigėrę jūsų drabužiai.

Tyrimai rodo, kad nosies, sinusų bei plaučių augliais ir vėžiu labiau serga šunys, gyvenantys su rūkančiais žmonėmis. Taip pat įrodyta, kad rūkymo poveikis ilgesnį snukį turinčioms veislėms, tokioms kaip vokiečių aviganiai, kurtai ar retriveriai, ir trumpą ar suplotą snukį turintiesiems (buldogai, pekinai, mopsai) skiriasi.

Ilgą snukį turintys šunys linkę dažniau sirgti nosies bei sinusų augliais ar vėžiu, lyginant su trumpanosiais. Manoma, kad tai lemia didesnis nosies gleivinės paviršiaus plotas, kurį veikia kancerogenai. Tuo pačiu ilgesnė nosis efektyviau filtruoja orą, nei trumpa, todėl į plaučius kancerogenų patenka mažiau. Trumpą nosį turintys šunys, kurie gyvena su rūkančiais asmenimis, turi didesnį polinkį sirgti plaučių vėžiu, lyginant su ilganosiais.

Augintinį nuo cigarečių dūmų ir jo poveikio galima apsaugoti keliais būdais. Pirmiausia – nerūkykite ir neleiskite kitiems rūkyti namuose, taip bus sveikiau visiems.

Jeigu kurį laiką paleidote prirūkytoje patalpoje ir drabužiai prisigėrė dūmų - prieš bendraudami su šunimi persirenkite. Cigarečių dūmų prisigėrusius rūbus geriausia būtų išskalbti ar išvėdinti lauke. Parūkę nusiplaukite rankas. Jei kurį laiką praleidote patalpoje, kurioje rūkoma, ir tabako dūmų prisigėrė jūsų plaukai – išsiplaukite juos.

Atsisakykite cigarečių kvapą maskuojančių oro gaiviklių – šuniui (o ir jums) jie tikrai ne į naudą. Arba rinkitės natūralius gaiviklius, o jie turi būti laikomi taip, kad šuo nepasiektų.

Jei turite mažą šuniuką ar mėgstantį graužti daiktus suaugusį šunį – pasirūpinkite, kad cigaretės, nikotininės gumos, nikotininiai pleistrai, tabakas būtų laikomi šuniui nepasiekiamoje vietoje .

Be abejo, saugiausia būtų mesti rūkyti. Ir keturkojis galėtų tapti puikiu pagalbininku šiame nelengvame procese – ypač, jeigu tai judrus šuo.

Ugnė Nedzinskaitė

Inesos Klimavičienės nuotr.